Jurgis (Evil) iš Italijos
Kaip jau rašiau ankstesniame straipsnyje, rytas prasidėjo darbingai. Skubėjome tvarkytis, nes dar ryte norėjome suspėti aplankyti ežerą, o jau 12 val. turėjome sėsti į visoms komandos išnuomotus autobusus ir pajudėti Florencijos link. Nors Badiaccijos kempingą ir ežerą teskiria 30 km, kelionė užtrunka vos ne valandą, nes kelias klaikiai vingiuotas ir kalnuotas. 10 valandą atvykę prie ežero ir greit persimetę keliais žodeliais su ten jau besibūriuojančiomis komandomis prisiminėme, jog padarėme klaidą. Labai didelę. Kempinge priekaboje palikome visus boilius. Jie švieži, kočioti prieš kelias dienas, o ant saulės temperatūra priekaboje pakils iki 50 laipsnių… Nežinia kas iš jų liks. Visi vėl susėdam į autobusiuką, už vairo pasisodiname Zbignevą ir visu įmanomu (kiek įmanoma tokiu keliu) greičiu lekiame atgal. Greit viską susitvarkome ir tokiu pačiu greičiu važiuojam atgal. Jau ir 12 valanda, ko gero, autobusai mūsų nebelauks… Zbynia spaudžia greičio pedalą negailėdamas. Staiga… prrr… brr… prigęsta šviesos, nustoja veikti vairo stiprintuvas… prietaisų skydelyje užsidega visos lemputės… Šiaip ne taip privažiuojame iki ežero. Aišku, autobusų dar nė kvapo – visgi Italija, čia niekas niekur neskuba. Kadangi komandoje daug automobilius išmanančių, apynaujo Renault autobusiuko diagnozė nustatoma greitai ir labai nelinksmai… Geriau jo nejudinti iš vietos. Laukdami „punktualiųjų“ autobusų sukame galvas, kaip priversti pajudėti vienintelę mūsų transporto priemonę, ir dar rytoj su ja priekabą atsitempti… Užduotis ne iš lengvųjų. Kol kas per daug nesijaudiname – Florencijoje išsinuomosime autobusiuką ir juo susivežiosime daiktus iš kempingo. Na, o savaitės eigoje savąjį bandysime nuvaryti į netoliese esantį Perugia miestą remontui, o kol kas tegul jis lieka prie ežero. Kepam saulės atokaitoje, nervuojamės dėl mašinos, laukiam autobusų… Galų gale jie atvažiuoja ir sulaipinę visas komandas pajuda. 13:15! Itališkas punktualumas po paros šioje šalyje jau nebestebina. Autobuse kartu su mumis važiuoja ir linksmoji brolių latvių karpininkų komanda. Išsipasakoję savo bėdą dėl mašinos iš karto sulaukiam kaimyniškos pagalbos – latvis Aivaras, atvažiavęs su savo džipu, pasisiūlo mūsų priekabą su visa karpine manta dar šį vakarą nutempti prie ežero. Užduotis dar supaprastėja – Florencijoje išsinuomosime paprastą, mažulytę mašiną, kad turėtume su kuo iš kempingo važinėti į ežerą. Na, iš busiuką nulydėti į servizą. Besišnekučiuojant su latviais kelionė į Florenciją neprailgsta. Bet ką pamatome ten, priverčia mus išsižioti – tokio grandiozinio atidarymo niekas nesitikėjo. 3000 sportininkų, krūvos žiūrovų, vėliavos, eisenos, sveikinimo kalbos!!! Visos šalys abėcėlės tvarka išrikiuojamos prie įėjimo į didžiausią Florencijos hipodromą. Kiekvieną komandą pasitinka italės mergaitės su šalių pavadinimų lentelėmis ir vėliavomis. Vaizdas įspūdingas – spalvinga sportininkų eisena, kuri tęsiasi ne vieną ir ne du šimtus metrų! Kai kurių šalių delegacijos stebino savu gausa (vien Italų komadose buvo apie 250), o dar kitų – apranga (kažkurios Afrikos šalies komanda atvyko su baltomis togomis). Lietuvą eisenoje atstovavome mes, karpininkai, ir spiningistų komanda. Plūdininkams, kurie irgi dalyvaus čempionate, į atidarymą atvykti nepavyko. Tokioje garbės kolonoje praleidžiame vos ne dvi valandas. Galų gale, viešai stadione pristačius Lietuvos komandą ir pragrojus mūsų himną, išsirikiuojame prieš tribūnas tarsi per olimpines žaidynes. Patikėkit, tokio reginio ir iškilmingumo niekas nesitikėjo! Jautėmės, kad tikrai dalyvaujame neeiliniame pasaulio čempionate. Šiek tiek luktelėję mes su Ruslanu nusprendžiame tyliai pasišalinti, nes dar reikia išsinuomoti automobilį, ir, aišku spėti grįžti į šventę iki smagiausios vakaro dalies – banketo. Susigauname renginį saugančius karabinierius ir jie mielai mums iškviečia taksi. Taksistas mandagus, pakeliui į Florencijos geležinkelio stotį pasipasakoja savo planus kitąmet aplankyti Lietuvą, tačiau nuliūdina priveždamas prie uždarytų automobilių nuomos biurų. Visgi sekmadienis. Ir dar Italija… Nenukabiname nosių ir su tuo pačiu taksi lekiame į Florencijos oro uostą. Čia tai tikrai nuomos ofisai dirbs. Ir tikrai – net 6 firmos siūlo savo paslaugas. Kadangi didelio autobusiuko jau nebereikia, išsirenkame Opel universalą ir ramiai laukiame, kol mums užpildys dokumentus. Tačiau ir čia laukia netikėta staigmena – nuomos mergaitė praneša, kad kažkodėl neautorizuojama SEB kreditinė kortelė. Siūlome Nordea kortelę – vėl tas pat. Skambiname į bankus, jie mums parekomenduoja sąskaitas pasipildyti reikiamomis sumomis! Su Ruslanu gūžčiojam pečiais – kas čia per kreditinės, jei reikia pildytis sąskaitas. Bet tiek to, kantriai sėdame prie savo „išmaniųjų“ telefonų ir vėžlišku aerouosto Wi-Fi greičiu darome pavedimą į korteles. Pavedimai „pakimba“ kažkur bankuose. Nors bankai ne kartą yra deklaravę, kad iš to paties banko sąskaitos pinigai atkeliauja tą pačią akimirką, net dvi valandas veltui pralaukiame nuo vienų sąskaitų nuskaičiuotų, tačiau į kitas sąskaitas nepatekusių pinigų. Artėja 9 vakaro, kai autobusai iš Florencijos vėl pajudės atgal link ežerų. O mes dar nežinome, ar kreditinės spės pasipildyti. Abiejų bankų informaciniai telefonai mandagiai praneša, kad paskambintume pirmadienį iš ryto… Bet mes, jau įsigyvenę į itališką lėtumą, laukiame toliau. Karts nuo karto telefonu susisiekiame su kolegomis atidaryme ir pavydžiai klausome jų čepsėjimo bankete. Ramino tik pažadas, kad maisto į kelionę įdės ir mums :) 8:40, keikdami visus lietuviškus bankus paknopstomis lekiame iš aerouosto ir gaudome taksi – šiandien automobilio išsinuomoti nepavyks. Teks strateguoti kažką super sudėtingo ir painaus, nes ryt ryte automobilis būtinas – juk sektoriai skirtingose ežero dalyse, o karpininkų mantą išvežioti užims vos ne dvi valandas… Maža to, taksistas pasitaiko naujokas ir pasiklysta Florencijoje. Kažkaip nejauku darosi, kai jis stoviniuoja prie praeivių ir klausinėja kelio. Tomas jau rėkia į ragelį, kad tuoj autobusai išvažiuos be mūsų su Ruslanu. Spėjame laiku – visgi itališkas nepunktualumas nors kartą mūsų naudai! Kelionė atgal – strategavimas apie rytojų. Kaip nuvažiuoti 30 kilometrų iš vieno kaimo į kitą, kai per visą rajoną yra gal tik 3 taksi automobiliai, ir jų vairuotojai nešneka angliškai? Sprendimą randame jau visai prie kempingo – visos trys komandos, kurios rytoj nuo ryto rungtyniaus, iš karto su autobusu grįžta prie palikto mūsų Renault ir ten nakvoja. Tomas naktį atvažiuoja su latviu Aivaru ir tempiasi priekabą prie ežero. Aš ir atsarginė komanda liekame kempinge, verdame kanapes ir ryt iš su kokiu nors stebuklingu būdų susigaudyta taksi lekiame prie ežero. Svarbiausia, kad komandos laiku atsiras savo sektoriuose. Na, o mašinos remontas šiuo metu dar nelabai rūpi. Baigiu straipsnį, o Tomas su Aivaru jau kabina priekabą. Šiek tiek pasnausim, o ryt prasideda smagi dienelė!
Italija- atidarymas
