Karpininkų asociacijos nariai legendinėje Radutoje

Audrius Lesinskas

Karpininkų asociacijos valdybos narys

Pažintis su monstrų Meka

Viskas prasidėjo gana netikėtai. Eilinis savaitgalis namuose (karpinis sezonas dar neprasidėjęs). Suskamba telefonas. Aname laido gale karpininkų asociacijos vadovas Darius Surgautas guviai pasisveikina ir daug nevyniodamas „vabalo į vatą“ pasiūlo vykti į ukrainiečių organizuojamas tarptautines varžybas „Monster Carp 2010“ Rumunijoje, Radutos ežere. Ramiai išklausau prezidento monologą apie tenykščius karpius, jų įspūdingus svorius, taip pat ramiai atsakau- pagalvosiu, ir tuo pokalbį baigiam. Drimbu į fotelį, įsijungiu telekanalą „Ochota i rybalka“ ir …, nuo to momento prasidėjo pasiruošimas vykimui į 5- ąjį, jubiliejinį, „Monster Carp 2010“ turnyrą.
Nuo šiol Darius man neskambindavo, skambindavau ir elektroninius laiškus rašydavau aš. Pagrindinis ir vos ne vienintelis rimtas klausimas, kuris manau kamuoja daugelį besirengiančių varžyboms karpių žūklių, kokios firmos ir kokių kvapų pašarus pasirinkti. Ilgai nedvejojęs renku Donato Jacevičiaus telefono numerį. Šis karpininkas man padeda jau nebe pirmą kart, todėl ir dabar skambindamas tikiuosi jo nuoširdžios pagalbos. Trumpai išdėsčius situaciją, apgalvojus keletą variantų, atmetus netinkamus arba neįgyvendinamus dėl lėšų stygiaus apsistojame prie vieno, ir kaip vėliau paaiškėjo, gana teisingo varianto- už pagrindą imsime ,,Ace baits“ firmos gaminius. Vėl konsultacijos su Dariumi (jis Radutos ežere buvo skirtingais metų laikais) siekiant išsiaiškinti, kokia galėtų būti vandens temperatūra organizuojamo turnyro metu, pradedu domėtis, kas prieš varžybas žvejos Radutos ežere (dėkui vokiečiams, žvejojusiems prieš mus ir padovanojusiems mums ryškių boiliukų). Dienos lekia, būtinų daiktų sąrašas ilgėja, pilnėja garažas, į kurį kiti du komandos nariai Airidas Koržovas ir Egidijus Špakauskas tempia ir tempia įvairius žūklės įnagius. Likus dviem savaitėms iki išvykimo anglai atsiunčia šviežutėlius baltyminius kukulius ir garaže pakvimpa (jei taip galima pasakyti) sliekų, žuvies, aliejaus, banano ir dar velnias žino kokiu, vienas su kitu persipynusiu, kvapu. Būtinų daiktų sąrašas nebeilgėja, o jame vis daugiau atsiranda pliusiukų, žyminčių, jog reikiami rakandai jau pas mus.
Išvykti planuojame gegužės 7-tą dieną, 12 val. Prasideda nerimas ir jaudulys, Egidijui prasideda nemigo naktys, Airidas nežino tiksliai važiuos ar ne, pradedu ieškoti rezervinio žmogaus. Vienu žodžiu- blaškomės. Galiausiai, gegužės 6 dienos popietę skambina Airidas ir sako: varom šiandien vakare. Na ir išvažiavom.
Maršrutas buvo numatytas iš anksto, plius Garmin navi 760 navigatorius su Zbygnewo juokeliais neleidžia liūdėti ir Lenkija, Slovakija bei Vengrija pasiduoda Egio perkrautam Citroen Berlingo. Įvažiuojant į Rumuniją pamatome pareigūnus, kurie laužyta anglų kalba ištaria: „Please passports“. Susižvalgome, paduodame pasus ir tik tada prisimenu, jog Rumunija nors ir ES narė, tačiau ji nėra Šengeno erdvės nare.
Prasideda „linksmoji“ kelionės dalis- Rumunija. Berlingo vairą perimu aš. Turiu pasakyti, jog buvo vietų, kai norėjosi apsisukti ir važiuoti kitu keliu. Užbėgdamas pasakojimui už akių noriu pasakyti, jog Lietuva yra ypatingai sutvarkytas kraštas, kuriame pakelėse nerasite nei vienos šiukšlės. Toks milžiniškas kontrastas tarp šių dviejų valstybių. Apie kelių būklę kalbėti neverta, tai- N E L Y G I N A M I dalykai. Viename iš miestų, ne miestelių o miestų, pasitaikė tokios duobės centrinėje gatvėje, jog priekyje važiavę automobiliai tiesiog pasikabino ant dugno. Nuvažiavę dar šiek tiek stojam nakvynei, 150 gr. „velnio lašų“, karštas dušas ir krentam miegoti.
Keliam anksti, užsukam į „pensiunea“ (taip Rumunijoj vadinamos užkandinės prie kelio) pusryčiams imame tik sriubos (jos Rumunijoj atneša daug ir ji nerealiai skani) ir išvažiuodami iš Sibiu miesto šturmuojam kalnus. Iki Bukarešto likus 100 kilometrų įvažiuojam į autostradą ir lekiam, lekiam, lekiam. Sostinę aplenkiam aplinkeliu (baisu ir prisiminti, gerai, kad neįkritome į tarpuvėžį, būtumėm neišvažiavę), dar 40 kilometrų į rytus ir navigatorius liepia išsukti iš greitkelio.
Fundulea- miestelis, nuo kurio iki Radutos jau visai netoli. Dar šiek tiek ir mūsų akys pamato aplankstytą baltą ženklą, ant kurio matomas užrašas „Sarulesti Sat“ skelbiantis, jog pirmasis iš trijų etapų, kurio ilgis apie 1900 km įveiktas sėkmingai. Liko du- sudalyvauti varžybose ir laimingai grįžti namo.
Užeiname į R. Radutos sukurtą Meką žvejams, apžiūrime eksponatus, akį džiugina tautiečių fotografijos su laimikiais, sukabintos ant viešbučio kolonų. Trumpas pokalbis su ežero prižiūrėtoju Pako apie ežerą, karpius ir kt.
Gegužės 9- osios rytas išaušo lietingas. Lietus merkia kaip pašėlęs ir net nežada liautis. Pradeda rinktis turnyro dalyviai. Užsimezga draugiškas pokalbis su ukrainiečių komandomis. 14 valanda. Burtų traukimas. Traukiame antri pagal eilę. Egis „jama“ 11 numerį. Vieni tapšnoja mums per petį, suprask, geras sektorius, pataria žvejoti kairėje sektoriaus pusėje, kitų veiduose matau palaimingą šypsenėlę- džiaugiasi kad ne jiems teko šis sektorius. Mūsų komandai vienodai, mes Radutoje pirmą kartą ir mūsų žinios apie šį ežerą tik kalbų, pasakojimų ir internetinių forumų diskusijų lygio.
Atvykstame į sektorių. Sektorius šiaurės vakarinėje ežero dalyje. Nusileidus nuo stataus kalnelio iš abiejų pusių supa aukšti šlaitai, priekyje įlanka. Dešinėje, už maždaug 500 metrų nuo mūsų 10 sektorius (jie prie dambos), kairėje- laisva. Įrengiame stovyklą. Airidas užveda benzininį generatorių, aš imu nešiojamą kompiuterį ir pagal turimus dugno žemėlapius bandau surasti komandos vietą juose. Deja, man tai nepavyksta. Varžybų startas gegužės 10 dieną, todėl šiek tiek pavakaroję užmingam.
Rytas išaušo giedras, nors naktį merkė lietus. 4.30 val. jau šviesu. Nesimiega, gurkšnojam arbatą, viskas paruošta startui. Dar kartą permetu kompiuteryje turimus žemėlapius- nei aš, nei Airidas nerandame dabartinio sektoriaus juose.
Septintą ryto sėdu su Airidu į valtį ir pradedame sektoriaus žvalgybas. Turiu pasakyti, jog tokio įdomaus dugno seniai echoloto ekrane nesu matęs. Tiesiai nuo mūsų apie 30 metrų eina lygus dugnas (2,5-3 metrai). Už maždaug 50 metrų jis staigiai krenta į 9 metrus ir tęsiasi apie 10 metrų, o tada palengva kyla į 1,5 metro gylį, kur prasideda kliuvinių, krūmų juosta. Tiesa reikia pasakyti, jog tie 1,5 metro yra apie 300- 350 metrų nuo stovyklavietės (Radutos mastais tai normalus atstumas). Dešinė pusė atrodo analogiškai, tik sekluma šiek tiek arčiau. Daugiau nieko įdomau nerandame. O įdomumų, kaip paaiškėjo jau po varžybų, buvo, tačiau jie buvo už 450- 500 metrų nuo stovų. Pasak dalyvių, būtent ten yra pagrindinė to sektoriaus karpių gaudymo vieta. Priimamas sprendimas 4 meškeres laikyti kairėje sektoriaus pusėje ir 2 dešinėje. Grįždami į stovyklavietę paliekame jau du kabliukus su boiliais vandenyje ir pasiėmę dvi meškeres, kitas dvi iškart užtempinėjame dešinėje. Per du plaukimus užmestos 6 meškerės- liuks, taip, kaip Darius ir patarė.
Į vandenį dešinėje krenta šutinti kukurūzai, kurie galimai paskui ir davė pirmą kibimą. Airidas toliau tyrinėja dugną, o mes su Egidijumi ruošiame į PVA maišelius boilių ir Starbaits palečių porcijas, mirkytas žuvies taukuose. Ir staiga …….. PYYYYYPPYYYYYPPP !!! „Išvažiuoja“ (karpininkai mane supras) dešinė meškerė. Pribėgęs Egis kerta, yra. Prasideda žuvies „pumpavimas“ iš 250 metrų, nes Airidas su valtimi dar negrįžęs. Kova su pirmuoju rumunišku karpiu buvo trumpa, jis nerodo jokio pasipriešinimo ir tik prie pat kranto leido meškerei šiek tiek „padirbti“. Taigi, praėjus po varžybų pradžios šiek tiek daugiau nei valandai, ant mato atgulė 9,7 kg. karpiokas. Radutos mastais svoris neįspūdingas, bet įskaitinis. Tokia pradžia džiugino.
Saulei pakilus aukščiau kibimų nebesulaukėme, ir supratome, jog sinoptikas, kuris rašė prognozę Bukarešto miestui, nesuklydo. Apie 12 valandą jau kepino +30° karštis, o apie 15 val. jis šoktelėjo dar pora laipsnių. Tokios dienos išsilaikė visą turnyro laiką- vos saulei pakilus, temperatūra akimirksniu šoka į viršų ir laikosi iki 20 val., o paskui staigiai krenta ir jau 22 val. be šiltos Prologic striukės nemalonu. Pirma diena tuo ir baigiasi. Vakarop „išvažiavo“ kairė meškerė ir man pavyko partemti 11,7 kg. karpį. Pirmą naktį dar buvo apie 10 kibimų, tačiau 4 iš jų neįskaitiniai, o kiti liko kliuviniuose.
Antros dienos rytas niekuo neišsiskyrė nuo praėjusiojo. Saulei pakilus karštis smogė taip pat stipriai ir mane vertė iš koto, aš jo nepakeliu. Tiesa, Egis jautėsi kaip niekur nieko. Vėl maždaug tuo pačiu laiku užpypia dešinys signalizatorius, Egis pakerta, yra. Airidas greitai priplukdo valtį ir aš per žiūronus matau, jog karpis jau graibšte. Vyrai grįžta jau su laimikiu ir palikę kabliuką su ant plauko pakeistais boiliais.
Turnyro metu naudotos įvairios masalų kombinacijos- žuvis su bananu, sliekas su braške, „besmegeniai“ įvairių kvapų, saldaus kvapo boilis aplipdytas smirduko pasta ir kt. Labiausiai vykęs ir pasiteisinęs variantas- kuo šeri tuo gaudyk. Daugiausia kibimų buvo ant šėriminių boilių „besmegenio“. Taip pat neblogai dirbo kombinacija vienas skęstantis su labai ryškiu pop ups‘u. Dažniausiai tai būdavo Dinamite Baits fluo braškė su grietinėle, nors kibo ir ant kitų firmų ryškių spalvų, tačiau tiek mums, tiek kaimynams dominavo raudona spalva.
Su sistemomis daug neeksperimentavome ir naudojome klasikinę sistemą- atsisegantis švino laikiklis, 5 uncijų švinas, pavadėlis 35 lb (tiek per mažai žūklaujant kliuviniuose), kabliukai Fox, Korda, Kamasan B775 ir B725. Naudojant ant plauko neutralaus plūdrumo boilius rinkomės „blow back“ ir KD rig kabliukų rišimo būdus.
Jaukų pylėme mažai, ypač kukurūzų, ir mano bei Airido giliu įsitikinimu tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko mes negaudydavome dieną. Bendraujant su teisėju ir kolegomis išsiaiškinome, jog kai kurios komandos šėrė praktiškai vien kukurūzais (150- 250 kg. virtų kukurūzų) ir jiems puikiai sekėsi. Mes gi, pirmą dieną, supylėme apie 10- 13 kg. kukurūzų dešinėje pusėje ir daugiau jais nešėrėme. Vyrauja netgi tokia nuomonė, jog važiuojant į Radutą žvejoti (nesvarbu varžyboms ar pramogai) imama iki 5 kg boilių ir pilama kibirais kukurūzai. Sako, jog pasiteisina ir toks variantas. Šiaip pagrindinis šėrimas, jei jį tokiu galima pavadinti, vyko labai primityviai, ir kiekiai juokingi- ant kabliuko kabinamas paruoštas PVA maišelis arba siūlas, ir nuleidus masalą užmetama viena sauja boilių asorti. Tokios žūklės taktikos laikėsi ir kitos komandos. Pagrindinis šėrimas vyko nuo 1,5 m iki 3 m gylyje, nors keletas karpių buvo išprašyti ir nuo pirmos „brofkės“ (8- 9 metrai gylio), kuri nuo mūsų buvo per užmetimo atstumą.
Praktiškai čia pasakojimą galėčiau ir baigti, nes visos sekančios paros buvo panašios ir skyrėsi tik sugautų žuvų kiekiu ir svoriais. Taip pat vargino karštis, geriamo vandens nepriteklius ir dumblynas sektoriaus šonuose, džiugino kiekvieno iš 6 signalizatorių „pyp“, pokalbiai prie kavos, kaimynų iš 10 sektoriaus, tikrų odesiečių anektodai apie pačius save. Anksti ryte piemenys pragindavo ožkų, avių ir galiausiai karvių bandas, o po galvijų kaklais pakabinti varpeliai žadindavo mus iš prisnūdimo. Laikas slinko lėtai ir tuo pačiu greitai, nes įvykiai keitė vienas kitą- tai meškeres pervežti, tai valgyti pagaminti. Airidas dar ir tiekėju apsiėmė būti (geriamas vanduo iš parduotuvės, benzinas generatoriui, tepalo paieška ir t.t.).
Taip ir prabėgo nepilna žūklės savaitė. Per šį laikotarpį komanda sugavo 26 žuvis, kurios svėrė beveik 243 kg. Gaudėme stabiliai, išskyrus trečią parą, per kurią sugavome vos vieną karpį. Užimta 11 vieta iš 21 komandos. Manau, jog mažą ištrauktos žuvies procentą lėmė trys aspektai – pirma, tai ne visas žuvis, ypač nuo varžybų pradžios, traukėme iš valties. Antra – pakirtimas. Žvejojant 300- 350 metrų nuo kranto neužtenka mums įprasto Lietuvoje meškerės pakėlimo ar truktelėjimo į save. Žvejojant tokiu atstumu po pirmo, ir dažniausiai vienintelio pyp griebi meškerę, kerti ir bėgi nuo vandens apie 20- 30 metrų. Šiuo bėgimu, kurį iš šono labai smagu stebėti, neleidžiama karpiui įplaukti į kliuvinius. Pajutus, jog valas jau įsitempė, sustoji, ir tada pradedi jį vynioti, lipi į valtį ir plauki. Trečia- per ilgai viena meškerė, o kartais ir dvi, būdavo ištrauktos iš vandens ir neužvežtos į žūklės vietą. Tai- n e l e i s t i n a klaida. Šitą pastebėjau ketvirtą žūklės parą, kai nuovargis jau buvo apėmęs visus. Teisėjas Aleksandr pasakojo, jog jie yra paskaičiavę, kad toks vienos meškerės neužmetimas vandenin apie 5 minutes, per varžybų savaitę sudaro apie 12 valandų, o tai jau labai daug. Žinau, jog Darius, skaitydamas šias eilutes sakys: o ką aš jums sakiau, ar ne taip buvo patarta. Taip, bet yra kaip yra. Kitiems, kurie važiuos į Radutą ir aš patarsiu: mokinkitės iš svetimų klaidų, tai paprasčiau.
Bendrai manau, jog komandos rezultatas geras. Kiekvienas iš mūsų įgyvendinome dalį svajonių. Pirma, tai pažvejoti Radutoje. Šią galimybę įgyvendinti padėjo Karpininkų asociacija, kadangi ji sumokėjo startinį mokestį (500 eurų) iš surinktų 2% nuo pajamų mokesčio. Antra, Egis sugavo du amūrus, (Lietuvoje to jam padaryti dar nebuvo pavykę) aš su Airidu- nusifotografavome su „pilvūzu“ karpiu (Lietuvoje tokių man pagauti nepavyko dar). Deja nepavyko sužvejoti virš 17 kg. karpio ir pagerinti savo asmeninio rekordo.
Sunaudota 36 kg Ace baits ir 5 kg Starbaits firmų boilių, bei 2 kibiriukai Starbaits pelečių, 3 indeliai pop ups boilių, dviejų rūšių pastos, 1 litras žuvų taukų, 110 PVA maišelių, 20 metrų PVA siūlo, 1000 metrų valo, 3 pokeliai kabliukų, apie 45- 50 vienetų 5 uncijų švinų.
Šiek tiek „sausos“ informacijos- pravažiuota virš 4000 km., pakilta į 451 m. aukštį, vidutinis judėjimo greitis- 58,3 km/h. Galima suvažinėti ir greičiau nei per 30 valandų, tačiau tiek važiuojant į priekį, tiek grįžtant norisi pasižvalgyti po svečias šalis. Generatorius sunaudojo apie 30 litrų benzino dirbdamas „non stop” režimu ir apie 1 litrą tepalo. Stipriai aplankstytas Berlingo dugnas. Grįžtant kalnuose stabtelėjome prie vietinių turgelių, įsikūrusių prie pat kelio. Malonios smulkmenos namiškiams, nerealiai skanus ožkų pieno rūkytas sūris, vietiniai, kalbantys ne tik angliškai bet ir rusiškai, sriuba, kurios kiekio užtenka tiek, jog antro patiekalo jau nesinori, ir kuri nuostabiai skani- toks tas kraštas- Rumunija, kurį teko mums pažinti.
Už paramą ruošiantis varžyboms dėkojame: Karpininkų asociacijai, sumokėjusiai startinį mokestį iš surinktų 2% nuo pajamų mokesčio; Donatui Jacevičiui- už konsultacijas apie boilių sudedamąsias dalis, žūklės taktikos pasiūlymus; kolegoms, paskolinusiems reikalingus Radutai reikmenis- valtį, echolotą, elektros generatorių ir kt., bei visiems visiems, palaikiusiems mus varžybų metu.