Šiame straipsnyje norėčiau detaliau aptarti strategijas, kuriomis vadovaudamasis sugavau tikrai ne vieną didelį karpį tekančiame vandenyje per pastaruosius keletą metų.

Priemonės, kurias aprašysiu šiame straipsnyje, man ne retai padėjo surasti didelių laimikių, tačiau jos yra aktualios labiau sezonui įpusėjus, kai žuvis migruoja ir ieškodama maisto juda gana greitai. Kiti sezono tarpsniai reikalauja kitokio požiūrio ir kitokių priemonių taikymo, apie kurias bus detaliau aprašyta kituose šios serijos straipsniuose.

“Stambaus kalibro” karpiai upėse gyvena gana sudėtingomis sąlygomis, o viena svarbiausių yra nuolat tekantis vanduo. Kiekviena žuvis turi savo įpročius. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar žuvis nuolat migruoja, ar apsistoja vienoje vietoje, jų poreikiai išlieka tie patys – maistas. Migruodama iš vienos upės vietos į kitą, ar prisilaikydama pastovesnės buvimo vietos žuvis maitinasi gana specifinėse vietose, t.y. vietose, kur karpis gali surasti jo organizmui būtinų maistingųjų medžiagų.

Kaip tik tokios vietos, kuriose maistas yra labiausiai koncentruotas yra tinkamiausios žvejybai. Tačiau pats sudėtingiausias dalykas yra tokią vietą surasti. Žvejys turėtu didžiausią dėmesį skirti tokioms upės vietoms, kuriose žuvis praleidžia didžiąją dienos dalį, vietoms kurios labiausiai tinka poilsiui ir yra saugios.

Žvejojant didelėse upėse ar kanaluose yra labai svarbu paisyti kelių taisyklių. Pagrindinis skirtumas tarp labiau įprastų žūklės vietų (ežerų) yra nuolat judantis vanduo, srovė, o tokios sąlygos reikalauja ir atitinkamo pasiruošimo. Nuolat judėdamas valas greitai nusidėvi, o jei dugnas padengtas smulkiomis kriauklelėmis ir akmenimis, įprastinių įrankių naudojimas tampa beveik neįmanomas. Sistemėlėms naudojant pasunkintus pintus valus su vidine švino gija (angl. Leadcore) reikia rinktis šiek tiek storesnius, nei įprastai. Tada patartina vietoj monofilameno valo naudoti pintą. Asmeniškai naudoju apie 70 metrų standaus pinto valo. Valo kietumas taip pat vaidina svarbų vaidmenį, nes esant labai minkštam pintam valui, nebus pasiektas mums reikalingas efektas ir jo naudojimas tiesiog neteks prasmės. Dar vienas svarbus dalykas yra masalo stabilumas. Nuolat judančiame vandenyje reikia rinktis sunkesnius svarelius nei įprastai.

Taip pat noriu pastebėti, kad žvejojant upėse turbūt dažnas iš mūsų susidūrėme su bedantėmis (lot. Anodonte) – tai plonasienės, vidutinio dydžio gėlųjų vandenų geldelės. Tačiau pastebima, kad dideli karpiai šių geldelių nepripažįsta kaip maisto, tačiau mielai minta dreisenomis (lot. Dreissenidae) – dryžuotaisiais moliuskais, kurių apstu ir Lietuvos vidaus vandenyse.

Turbūt logiška, kad siekiant sugauti didžiausią upės karpį reikia surasti vietas, kur yra jam priimtino maisto. Tai padaryti nėra lengva. Tam, kad nustatyčiau, kokios maisto formos yra randamos vienuose ar kituose upės ruožuose, neradau jokio patikimesnio būdo, kaip tik detaliai išstudijuoti upės dugną ir topografiją. Pastebėjau, kad aukščiau minėtos dreisenos kaupiasi tokiuose upės ruožuose, kur yra mažiau organinės kilmės maisto medžiagų, negiliose, prisotintose deguonies vietose, dažniausiai jos randamos dideliais kiekiais. Ypač gausu dreisenų esant kietam akmenuotam dugnui, nes jos gyvena prisitvirtinusios prie kietų paviršių, akmenų, nenatūralios kilmės kliuvinių, tokių kaip šlaitų tvirtinimui suklotų gelžbetonio plokščių ar pan.

Tai tiek apie maistą, o dabar laikas grįžti prie klausimo – kaip atspėti kada karpiai migruoja ieškodami maisto. Tam tikslui numatytame upės ruože išsirenku dvi zonas, mano manymu tinkamiausias vietas karpio poilsiui, kuriose manau galėtų sustoti ir maitintis didieji upės karpiai. Dar kartą grįžtu prie to, jog kelios valandos praleistos valtyje tyrinėjant šių zonų dugną, kliuvinius, struktūrą – duoda savo vaisių. Ir reikia suprasti, kad bet kokios žūklavietės išsamus tyrinėjimas tikrai nėra bereikalingai sugaištas laikas. Sėkmė ir sutapimas yra du faktoriai kuriuos pats norėčiau kontroliuot maksimaliai.

Sekantis mano žingsnis, paėmęs skaitmeninę foto kamerą padarau keletą nuotraukų tos atkarpos, kuri skiria abi mano pasirinktas galimai karpių poilsio zonas ir nuodugniai išstudijuoju vandens paviršių. Bent koks, kad ir labai mažai pastebimas trukdis natūraliam vandens tekėjimui gali reikšti išskirtinius dugno bruožus (akmuo, nuvirtusio medžio likučiai, įduba) ir tai gali sąlygoti didesnį nei įprastai maisto susikaupimą toje vietoje.

Savo žūklėse aš stengiuos surasti pakankamai mažas savo plotu galimai maitinimuisi tinkamas vietas, kuriose vienu metu galėtų maitintis vos keli karpiai, dažnai tai nėra tos vietos, kurios iš pirmo žvilgsnio būtų tinkamos didesniam būrelių žuvų.

Aš nesu didelis gausaus jaukinimo fanas, nes pastebėjau, jog rezultatams tai didelės įtakos neturi. Esu bandęs anksčiau jaukinti gausiai, tačiau po kelių nesėkmingų žvejybų šios taktikos atsisakiau. Gaudydamas karpį nesistengiu konkuruoti nei su natūraliu žuvies randamu maistu ir nebandau pakeisti įprasto žuvies dienos mitybos ritmo, tačiau siekdamas sugauti tą, didžiausią upės karpį visada stengiuos pateikti tinkamą masalą tinkamoje vietoje.

Tam, kad pasiekčiau laukiamą rezultatą, aš visada stengiuos jaukinti ne daug, tik boiliais ir gana didelį plotą. Manau daugeliui iš Jūsų jau kilo klausimas, kaip parinkti tinkamus boilius, kurie aiškiai nėra natūralus maistas, tačiau tuo pat metu leidžia karpiui saugiai juo maitintis, nors jis nėra tokio maisto niekada ragavęs. Tam tikslui aš naudoju „Amino masalus“ kuriuos gaminuos pats iš Monster ir Livermix (Imperial Baits) miksų, be papildomų kvapų. Šios kombinacijos naudojimas visada smarkiai padidina visų rūšių žuvies aktyvumą jaukinamam rajone, skatina maitinimąsi. Mažesnių žuvų aktyvumo padidėjimas sumažina ir didelės žuvies įtarumą. Carptrack Monster Liver Boilies buvo sukurti kaip tik tokių bandymų metu, pradėti gaminti 2007 metais ir iki šiol labai gerai vertinami karpininkų tarpe. Svarbiausias šių masalų bandymas buvo atliktas labai dideliame vandens telkinyje, kurio vanduo yra labai skaidrus, didelių karpių koncentracija yra sąlyginai maža, o žvejybos sąlygos sudėtingos.

Bandydamas aukščiau minėtus masalus turėjau gerą galimybę stebėti, kaip žuvis maitinas. Turiu pastebėti, kad žvejojau tik 28 mm boiliais. Mažesni karpiai teįstengdavo nepilnai įsiurbti masalą, tačiau net pajautę, kad masalas yra „pririštas“, nors ir neužkibdavo ant kabliuko, tačiau niekur iš jaukinamos vietos nesitraukė. Masalą „čiulpdavo“ vos ne iki tol, kol iš jo nieko nelikdavo, tačiau jaukinamoje vietoje jautėsi labai komfortabiliai ir saugiai. Taip elgdavosi ir dideli karpiai atėję į jaukinamą plotą. Niekur nesitraukdavo net surinkę visus pašarinius boilius.

Po 15 parų trukusios žvejybos Vengrijoje grįžau namo ir po trumpos pertraukėlės jau apžiūrinėjau savo pamėgtas vietas upėje netoli namų. Sekančias 10 dienų žvejojau visai kitokiomis sąlygomis nei Vengrijoje. Upės dugnas turėjo kelis nedidelius dugno nelygumus, prie kurių buvo susikaupęs labai gausus kiekis natūralaus maisto. Tikra palaima ne tik karpiui, bet ir man…

Sėkmė buvo ne už kalnų, nors pirmąją naktį turėjau tik vieną kibimą, tačiau tai buvo nuostabaus grožio 23,7 kg veidrodinis karpis. Sekančias dvi naktis mėgavausi teikiamais siurprizais ir gražiais laimikiais – dar trys žuvys atgulė ant mano kilimėlio. Mažiausia iš jų buvo 19,2 kg.

Trys žuvys ant tos pačios meškerės, kuri buvo keli metrai nuo vagos, plotelyje su negiliomis įdaubomis, kur nuolat apsilankydavo įvairių rūšių žuvys.

Tęsiant žvejybą kibimai kartojosi panašiais intervalais, ir galutiniam rezultate buvau sugavęs septynias žuvis virš 18 kg.

Kiekviena upė yra skirtinga. Kiekviena iš jų turi savitas charakteristikas ir žūklės sąlygas, kas daro jas išskirtinėmis. Bandymas sugauti didįjį upės karpį niekada nėra laiko gaišimas. Kartais laimi vienas, o kartais kitas. Tačiau tai kas upėje yra tiesa šiandien, rytoj jau gali būti niekam tinkama informacija, todėl tik kantrybė ir nuolatinis tyrinėjimas, gilinimasis į upės taisykles atneš taip ilgai lauktus rezultatus ir nuostabius laimikius.

Šaltinis: www.zvejokliai.lt